Monolaurinas: mėgintuvėlio rezultatai, kurie nevirto įrodymais

Monolaurinas, arba glicerolio monolauratas, yra junginys, susidarantis lauro rūgščiai susijungus su glicerolio molekule. Lauro rūgšties gausu kokosų aliejuje, o nedideliais kiekiais monolaurino yra motinos piene.

Monolaurinas laboratorijoje pažeidžia kai kurių mikroorganizmų apvalkalus, tačiau klinikinių tyrimų su žmonėmis beveik nėra. ES leidžiamų sveikatingumo teiginių apie jį taip pat nėra.

Kodėl mėgintuvėlio rezultatai patrauklūs

Monolaurinas yra paviršinio aktyvumo medžiaga — savo struktūra panaši į muilą. Vienas jos galas traukia vandenį, kitas riebalus.

Todėl laboratorijoje ji ardo riebalinį apvalkalą, kurį turi dalis virusų ir bakterijų. Tokie tyrimai iš tikrųjų rodo poveikį kai kuriems mikroorganizmams.

Problema ta, kad iš to neišplaukia poveikis organizme. Mėgintuvėlyje medžiaga tiesiogiai kontaktuoja su mikroorganizmu norima koncentracija. Išgerta ji patenka į virškinamąjį traktą, kur skaidoma fermentais, pasisavinama kaip riebalas ir metabolizuojama — o koncentracija kraujyje ir audiniuose lieka nepalyginamai mažesnė.

Būtent šis atotrūkis ir yra priežastis, dėl kurios daugybė „laboratorijoje veikia“ medžiagų niekada netampa vaistais.

Ką rodo tyrimai su žmonėmis

Beveik nieko — ir tai yra atsakymas.

Monolaurino klinikinių tyrimų, kurie tirtų geriamojo preparato poveikį infekcijoms, praktiškai nėra. Nėra nei sisteminių apžvalgų, nei EMA monografijos, nei EFSA vertinimo, patvirtinančio kokį nors teiginį.

Praktinė pasekmė: teiginiai apie „natūralų antivirusinį poveikį“, herpeso ar peršalimo gydymą, imuniteto stiprinimą ar žarnyno grybelio naikinimą neturi pagrindo ir ES negali būti rašomi ant pakuotės.

Kur monolaurinas naudojamas iš tikrųjų

Maisto pramonėje. Glicerolio monolauratas jau seniai naudojamas kaip emulsiklis ir konservantas — būtent dėl savybės ardyti mikroorganizmų membranas produkte, o ne organizme. Šiuo pavidalu jis laikomas saugiu.

Kosmetikoje — kaip emulsiklis ir konservantas.

Tai visiškai realios panaudojimo sritys. Jos tiesiog nėra tas pats, kas gydomasis poveikis.

Kokosų aliejus nėra monolaurinas

Dažna painiava. Kokosų aliejuje lauro rūgštis sudaro maždaug pusę riebalų rūgščių, ir dėl to jam priskiriamos monolaurino savybės.

Tačiau lauro rūgštis ir monolaurinas nėra tas pats junginys. Virsmas organizme vyksta ribotai ir sunkiai nuspėjamu mastu, todėl teigti, kad šaukštas kokosų aliejaus duoda monolaurino dozę, nėra pagrindo.

Atskirai verta pasakyti apie patį kokosų aliejų: jame gausu sočiųjų riebalų rūgščių, ir tyrimai rodo, kad jis didina MTL cholesterolio kiekį labiau nei augaliniai aliejai su nesočiosiomis rūgštimis. Kaip skonio priemonė jis tinka, kaip „sveikatinis“ produktas — ne.

Saugumas

Maisto priede naudojamais kiekiais monolaurinas laikomas saugiu.

Papildų dozės yra kelis kartus didesnės, o jų ilgalaikio vartojimo saugumas netirtas. Praneštas nepageidaujamas poveikis daugiausia virškinimo: pilvo diskomfortas, viduriavimas.

Nėštumo ir žindymo laikotarpiu duomenų nepakanka.

Ką daryti vietoj to

Jei rūpi dažnos virusinės infekcijos, veikia nuobodūs dalykai: skiepai nuo gripo ir COVID-19 rizikos grupėms, rankų higiena, pakankamas miegas, rūkymo atsisakymas.

Jei kartojasi lūpų pūslelinė (herpes simplex), yra registruotų priešvirusinių priemonių — vietinių ir geriamųjų, kurių veiksmingumas įrodytas ir kurias galima aptarti su gydytoju ar vaistininku.

Įtarus grybelinę infekciją, ją verta patvirtinti prieš gydant: „žarnyno kandidozė“ kaip savidiagnozė dažniausiai pasirodo esanti kas kita — dažniausiai dirgliosios žarnos sindromas ar netoleravimas.