Lauro lapai: prieskonis, kurio nereikia nuryti

Kilnusis lauras (Laurus nobilis) yra visžalis Viduržemio jūros regiono medis, kurio džiovinti lapai naudojami kaip prieskonis sriuboms, troškiniams, marinatams ir sultiniams.

Lauro lapas yra prieskonis, o ne vaistinis augalas. Europos vaistų agentūros augalinio vaisto monografijos jis neturi, todėl ES nėra pripažintų gydomųjų indikacijų.

Pagrindinė su lauro lapais susijusi rizika yra ne cheminė, o mechaninė.

Kodėl lapą reikia išimti

Lauro lapas nesuminkštėja verdant. Net po valandos troškinimo jis lieka standus, o jo kraštai — aštrūs.

Prarytas sveikas ar dideliu gabalu, toks lapas gali:

• įstrigti gerklėje ir sukelti dusimą;
• įsipjauti į stemplės ar skrandžio gleivinę;
• retais atvejais — pažeisti žarnyno sienelę.

Medicinos literatūroje aprašyta atvejų, kai lauro lapas buvo šalinamas endoskopiškai. Rizika didžiausia vaikams ir vyresnio amžiaus žmonėms, kuriems rijimas silpnesnis.

Praktinė taisyklė paprasta: lapas dedamas gaminant ir išimamas prieš patiekiant. Jei virtuvėje naudojami malti lauro lapai, ši problema nekyla.

Kodėl svarbu, koks tai lauras

Pavadinimas „lauras“ Lietuvoje taikomas ir dekoratyviniam vyšniniam laurui (Prunus laurocerasus) — tankiam visžaliam krūmui, sodinamam gyvatvorėms.

Tai skirtingi augalai. Vyšninio lauro lapuose ir uogose yra cianogeninių glikozidų, kurie organizme virsta cianidu. Jo lapai nevalgomi, o uogos pavojingos, ypač vaikams.

Kulinarijoje naudojamas tik kilnusis lauras.

Ką lauro lapams priskiria be pagrindo

Interneto straipsniuose lauro lapų arbatai priskiriamas poveikis cukraus kiekiui kraujyje, cholesteroliui, sąnarių skausmui ir „detoksikacijai“.

Tyrimų šia tema esama — daugiausia nedidelių, dažnai su lauro lapų milteliais ar ekstraktais, atliktų pavienėse įstaigose. Jų imtys mažos, o rezultatai nepakankami išvadoms.

Reguliuotojų vertinimas paprastas: monografijos nėra, ES leidžiamų sveikatingumo teiginių taip pat nėra. Vadinasi, teiginiai, kad lauro lapų arbata „reguliuoja cukrų“ ar „valo organizmą“, neturi pagrindo.

Tai nereiškia, kad lauro lapas bevertis. Jame yra eterinio aliejaus su cineolu ir linalooliu, dėl kurių jis kvepia ir dėl kurių jį verta dėti į patiekalą. Prieskoniui to visiškai pakanka.

Kam atsargiai

• Nėštumas ir žindymas. Prieskonio kiekiai maiste įprasti. Koncentruotų nuovirų ir eterinio aliejaus vartoti nerekomenduojama — saugumo duomenų nėra.
• Alergija. Reta; pasitaiko kontaktinis dermatitas dirbant su šviežiais lapais ar eteriniu aliejumi.
• Prieš operaciją. Kadangi lauro lapų poveikis cukraus kiekiui tirtas, bet neaiškus, dideles ekstraktų dozes verta nutraukti iš anksto ir apie tai pasakyti gydytojui.
• Eterinis aliejus. Vidiniam vartojimui neskirtas. Ant odos naudojamas tik atskiestas.

Kaip naudoti virtuvėje

Aromatas atsiskleidžia lėtai, todėl lapas dedamas gaminimo pradžioje ir verdamas ilgai — sriubose, sultiniuose, troškiniuose, marinatuose, raugiant daržoves.

Vienam puodui paprastai užtenka 1–2 lapų: perdėjus atsiranda kartumas. Šviežias lapas kvepia stipriau ir aitriau nei džiovintas, todėl jo reikia mažiau.

Laikyti verta sandariai ir tamsoje. Džiovinti lapai kvapą praranda maždaug per metus — jei lapas nekvepia jį sulaužius, patiekalui jis nieko nebeduos.