Koloidinis sidabras: kodėl jo poveikis neįrodytas, o žala — negrįžtama

Koloidinis sidabras yra skystis, kuriame pasklidusios mikroskopinės sidabro dalelės. Jis parduodamas kaip papildas ir pristatomas kaip „natūralus antibiotikas“ arba imuninės sistemos stiprinimo priemonė.

Koloidinis sidabras neturi įrodyto gydomojo poveikio vartojant vidumi. Jo kaupimasis organizme sukelia argiriją — negrįžtamą odos spalvos pokytį.

Ką nusprendė reguliuotojai

JAV vaistų agentūra 1999 metais priėmė galutinį sprendimą: nereceptiniai vaistiniai preparatai, kurių sudėtyje yra koloidinio sidabro ar sidabro druskų, nėra pripažįstami saugiais ir veiksmingais. Tai reiškia, kad tokie produktai negali būti parduodami kaip vaistai nuo jokios ligos.

JAV nacionalinis papildomosios ir integracinės sveikatos centras (NIH) formuluoja panašiai: nėra patikimų mokslinių įrodymų, kad koloidinis sidabras būtų veiksmingas kuriai nors sveikatos būklei, o jo vartojimas gali būti pavojingas.

Sidabras taip pat nėra maistinė medžiaga: organizmui jis neatlieka jokios funkcijos, todėl sąvoka „sidabro trūkumas“ neturi prasmės.

Argirija: kodėl tai svarbiausia

Sidabras iš žarnyno pasisavinamas ir nusėda audiniuose. Odoje jis, veikiamas šviesos, virsta tamsiais junginiais — kaip fotografijos plokštelėje.

Rezultatas vadinamas argirija: oda įgauna pilkšvai mėlyną ar melsvai pilką atspalvį, ryškiausią saulės apšviestose vietose — veide, kakle, rankose. Gali pakisti ir dantenų, nagų guolių, akių junginės spalva.

Svarbiausia savybė — negrįžtamumas. Nutraukus vartojimą spalva nedingsta. Kosmetinio gydymo galimybės ribotos, o efektas dalinis.

Sidabro nusėda ne tik odoje: aprašyta jo kaupimosi žarnyne, kepenyse, inkstuose ir kituose organuose. Literatūroje minimi ir neurologiniai bei organų pažeidimo atvejai vartojant dideliais kiekiais ilgą laiką.

Argirijos rizika priklauso nuo bendros suvartotos sidabro dozės per visą laiką. Vadinasi, „po truputį, bet nuolat“ yra kaip tik tas vartojimo būdas, kuris ją didina.

Kodėl mintis apie „natūralų antibiotiką“ klaidinanti

Sidabras iš tikrųjų naudojamas medicinoje — bet išoriškai. Sidabro sulfadiazino kremas ir sidabro turintys tvarsčiai taikomi nudegimams ir lėtinėms žaizdoms, kur medžiaga veikia paviršiuje, kontaktuodama su bakterijomis.

Iš to neišplaukia, kad išgertas sidabras veiks infekciją organizme. Kraujyje ir audiniuose koncentracijos, kurios reikėtų baktericidiniam poveikiui, būtų toksiškos, o pati medžiaga nesirenka, į kurį audinį nusėsti.

Bakterinę infekciją gydo antibiotikas, parinktas pagal sukėlėją. Delsimas dėl to, kad „geriu sidabrą“, yra pagrindinė netiesioginė šio produkto rizika — ypač esant angininiam gerklės uždegimui, šlapimo takų infekcijai ar plaučių uždegimui.

Sąveika su vaistais

Sidabras gali mažinti kai kurių vaistų pasisavinimą:

• tetraciklinų grupės antibiotikų;
• chinolonų grupės antibiotikų;
• levotiroksino — vaisto skydliaukės funkcijai palaikyti.

Praktiškai tai reiškia, kad koloidinis sidabras gali susilpninti gydymą, kurio žmogus tuo metu kaip tik ir tikisi.

Ką daryti vietoj to

Jei tikslas — peršalimo profilaktika, veikia paprasti dalykai: pakankamas miegas, rankų higiena, skiepai nuo gripo rizikos grupėms.

Jei tikslas — žaizdų priežiūra, tam yra registruotų priemonių, įskaitant sidabro turinčius tvarsčius, kuriuos parenka gydytojas ar slaugytoja.

Jei tikslas — imuninė sistema, verta žinoti, kad ES leidžiami sveikatingumo teiginiai apie normalią imuninės sistemos veiklą priskirti konkrečioms maistinėms medžiagoms — vitaminui C, vitaminui D, cinkui, selenui, geležiai, variui, folatui, vitaminui A ir B12. Sidabro tarp jų nėra ir negali būti, nes jis neatlieka jokios funkcijos organizme.

Jei jau vartojate

Nutraukimas nereikalauja jokio ypatingo gydymo — sidabro kaupimasis tiesiog sustoja.

Jei pastebėjote odos spalvos pokytį arba vartojote ilgą laiką, apie tai verta pasakyti gydytojui: argirija diagnozuojama pagal vartojimo istoriją ir odos vaizdą, o esant abejonių atliekama biopsija. Taip pat verta paminėti visus vartojamus vaistus — dėl aukščiau aprašytų sąveikų.