Kai dukra ėmė vengti piešimo, pirmoji mintis buvo – gal tiesiog neįdomu. Pasiūliau flomasterius vietoj pieštukų. Tada plastiliną. Tada lipdymo masę. Nieko. Ji greitai numesdavo į šalį ir grįždavo prie knygų ar tiesiog stovėdavo stebėdama brolį, žaidžiantį su blokeliais.
Tik vėliau, pasikalbėjus su darželio auklėtoja, supratau: problema ne domėjimasis, o nuovargis. Pirštai – silpni. Smulkioji motorika buvo „tingi“, o tai atsiliepė ir norui piešti, ir net kalbos sklandumui.
Ir tada prasidėjo pokyčiai.
Judesys, kuris nėra tik judesys
Daug kas galvoja, kad smulkiosios motorikos lavinimas – tai tiesiog mokėjimas laikyti pieštuką. Bet iš tiesų tai – žaidimas tarp pirštų, akių, dėmesio, net kvėpavimo. Kai vaikas „nemoka“ piešti ar rašyti, dažnai ne žinios trukdo, o tiesiog neparuoštos rankos.
Pirmiausia pastebi, kad vaikui sunku susikaupti. Greitai pavargsta. Skundžiasi, kad skauda. Arba tiesiog sėdi ir sako: „Aš nemoku“. Tuo tarpu užtenka vos kelių minučių „slaptos treniruotės“ per dieną – ir viskas ima keistis.
Kas iš tikrųjų veikia
Mes daug bandėme. Kai kurios veiklos atrodė gražiai, bet realybėje netraukė vaiko. Todėl ilgainiui išsikristalizavo tai, kas liko. Kas buvo paprasta, įdomu, ir, svarbiausia, – efektyvu.
- Žnyplės ir segtukai. Iš pradžių dukrai tai atrodė kvaila. Kam spausti skalbinių segtuką ir perdėti vatos kamuoliukus? Bet rankos dirbo. Ir po savaitės pastebėjom, kad pieštukas rankoje laikėsi tvirčiau.
- Karoliukų vėrimas. Ne dėl grožio. Dėl judesio. Kai siūlas slysta tarp pirštų, kai reikia tiksliai nutaikyti – tai ne tik smagu. Tai ir dėmesys, ir kantrybė, ir miklumas viename.
- Skysčio pipetės. Vanduo, dažai ir mažas spaudžiantis įrankis. Vaikai žaidžia, o raumenys dirba. Tai buvo viena mėgstamiausių užduočių darželyje – net ir berniukams.
- Tešlos minkymas. Ne pyragams, o pirštams. Plastilinas ar net naminė tešla (vanduo, miltai ir druska) padaro stebuklus. Vaikas lipdo, spaudžia, pjausto. Ir net nepastebi, kad tai lavina.
- Įvėrimas per skylutes. Senas batraištis ir kartono lapas su skylutėmis. Atrodo senamadiška, bet veikia. Vaikas mokosi kryptingai judinti, sujungti judesį ir regėjimą. Ir nieko daugiau nereikia.
Kur slypi tikras poveikis?
Po poros savaičių nuolatinės praktikos pastebėjau, kad dukra vėl sėdo piešti. Ne todėl, kad privalėjo. O todėl, kad jautėsi tvirčiau. Nebebuvo to „man nesigauna“, nes ranka dirbo jai, o ne prieš ją.
Tokios užduotys duoda daugiau nei atrodo. Jos lavina ne tik pirštus. Jos stato vaiko pasitikėjimą, mažina pyktį dėl „nesėkmių“, ir net skatina kalbos vystymąsi. Ypač tada, kai dirbama dviem rankom.
Paprastumas, kuris veikia kasdien
Tėvams nereikia brangių žaislų. Dažnai tai, kas veikia geriausiai, jau guli stalčiuje. Ir net jeigu atrodo, kad neturi laiko – užtenka 10 minučių per dieną. Ryte, vakare, ar kai vaikas šiaip sau nenustygsta vietoje.
Svarbiausia – ne pasiekimų rodiklis, o procesas. Žaidžiant. Be spaudimo. Be vertinimo. Ir kai vaikas išmoksta užsisegti sagą, suvynioti siūlą ar nupiešti spiralę – tu matai ne tik tai, ką padarė. Tu matai, kaip jis jaučiasi stipresnis. Ir tai tikra vertė.