Arsenas: kancerogenas, kurio vienintelis medicininis panaudojimas — ligoninėje

Arsenas (As) yra cheminis elementas, gamtoje randamas žemės plutoje. Toksikologijoje svarbu skirti dvi formas: neorganinis arsenas yra toksiškas ir kancerogeniškas, o organinis, kurio yra jūros gėrybėse, laikomas kur kas mažiau pavojingu.

Neorganinis arsenas yra 1 grupės kancerogenas žmogui. Vienintelis jo medicininis panaudojimas — arseno trioksidas, registruotas vienai leukemijos formai gydyti ir leidžiamas į veną ligoninėje.

Šis puslapis nėra apie „gydymą arsenu“. Tokio pasirinkimo pacientui nėra.

Kur arsenas iš tikrųjų naudojamas medicinoje

Arseno trioksidas yra registruotas vaistas ūminei promielocitinei leukemijai (APL) — retai ūminės mieloidinės leukemijos atmainai.

Tai tikra ir svarbi istorija: kartu su tretinoinu arseno trioksidas pavertė APL iš vienos mirtiniausių leukemijos formų viena geriausiai gydomų. Bet detalės paaiškina, kodėl tai neturi nieko bendra su papildais:

• vaistas leidžiamas į veną, ciklais, hematologijos skyriuje;
• gydymo metu stebimas širdies ritmas — arseno trioksidas ilgina QT intervalą ir gali sukelti pavojingas aritmijas;
• stebima diferenciacijos sindromo rizika — sunki komplikacija, reikalaujanti skubaus gydymo;
• tikrinami elektrolitai, kepenų ir inkstų rodikliai.

Kitų registruotų arseno indikacijų nėra.

Kodėl arsenas pavojingas

Tarptautinė vėžio tyrimų agentūra neorganinį arseną priskiria 1 grupei — medžiagoms, kurių kancerogeniškumas žmogui įrodytas.

Ilgalaikis poveikis siejamas su:

• odos, šlapimo pūslės ir plaučių vėžiu;
• būdingais odos pakitimais — delnų ir padų suragėjimu, pigmentacijos pokyčiais;
• širdies ir kraujagyslių ligomis;
• cukriniu diabetu;
• vaikų pažintinės raidos sutrikimais.

Ūminis apsinuodijimas pasireiškia vėmimu, pilvo skausmu, viduriavimu, o vėliau — raumenų mėšlungiu ir šoku.

Iš kur žmonės jo gauna

Geriamasis vanduo. Tai pagrindinis kelias pasaulyje. Kai kuriuose regionuose — Bangladeše, Indijoje, dalyje Pietų Amerikos ir JAV — gruntiniame vandenyje arseno yra natūraliai. Pasaulio sveikatos organizacijos rekomenduojama riba geriamajame vandenyje yra 10 µg/l.

Lietuvoje centralizuotai tiekiamas vanduo tikrinamas, tačiau turintiems privatų gręžinį verta bent kartą pasidaryti platesnę vandens analizę — dažniausiai dėl geležies ir nitratų, bet arsenas į išplėstinį tyrimą taip pat patenka.

Maistas. Daugiausia arseno kaupia ryžiai — dėl auginimo užlietuose laukuose. Taip pat kai kurie jūros dumbliai, ypač hidžikis.

Praktinės išvados nuosaikios: ryžiai lieka normaliu maistu, bet kūdikiams ir mažiems vaikams jų nereikėtų daryti vieninteliu grūdų šaltiniu, o verdant gausiame vandenyje ir jį nupylus arseno lieka mažiau nei verdant „iki sugerimo“.

Tabakas. Rūkymas yra atskiras neorganinio arseno šaltinis.

Homeopatija ir „natūralūs“ preparatai

Arsenicum album yra vienas dažniausių homeopatinių preparatų. Įprastuose praskiedimuose veikliosios medžiagos jame praktiškai nebelieka — todėl apsinuodyti neįmanoma, bet ir poveikio tikėtis nėra pagrindo.

Rizika kyla iš kitos pusės: kai kuriuose tradiciniuose ajurvedos ir kinų medicinos preparatuose arseno randama realiais kiekiais, nes jis įeina į receptūrą sąmoningai. Tokių preparatų, pirktų neaiškiu keliu, verta vengti — apsinuodijimų arsenu ir švinu po jų aprašyta ne kartą.

Kada tirtis

Arseno kiekį galima nustatyti šlapimo tyrimu, tačiau jis prasmingas tik esant konkrečiam įtarimui — žinomam poveikiui darbe, geriamajam vandeniui iš įtartino šaltinio ar būdingiems odos pakitimams.

Prieš tyrimą kelias dienas nereikėtų valgyti jūros gėrybių: jose esantis organinis arsenas nėra pavojingas, bet iškreipia bendrą rezultatą.

Įtarus ūminį apsinuodijimą — skambinti 112.