Akonitas: vienas nuodingiausių Europos augalų, o ne vaistažolė

Akonitas, dar vadinamas kurpele arba vienuolio gobtuvu (Aconitum napellus), yra vėdryninių šeimos daugiametis augalas ryškiai mėlynais žiedais. Lietuvoje jis auginamas soduose kaip dekoratyvinis.

Akonitas yra vienas nuodingiausių Europos augalų. Jo šaknyse ir žolėje esantis alkaloidas akonitinas veikia širdį ir nervų sistemą, specifinio priešnuodžio nėra, o riba tarp poveikio ir mirties siaura.

Šiame puslapyje nėra vartojimo ar dozavimo nurodymų, ir tai nėra praleidimas.

Skaičiai, kurie paaiškina viską

Toksikologijos literatūroje nurodoma:

Vadinasi, vienas gramas šviežio augalo gali turėti daugiau akonitino, nei reikia mirtinai dozei. Tai maždaug šaknies gabalėlis arba keli lapai.

Kiekis pačiame augale svyruoja dešimt kartų priklausomai nuo rūšies, augimo vietos, sezono ir naudojamos dalies. Todėl net teoriškai nėra būdo namuose paruošti nuspėjamą dozę.

Kaip veikia

Akonitinas veikia įtampos valdomus natrio kanalus jaudriose ląstelėse — neuronuose ir širdies raumens ląstelėse. Kanalai lieka atviri, todėl ląstelės nebegali normaliai persikrauti.

Praktinė pasekmė: sutrinka nervinių impulsų perdavimas ir širdies laidumas. Būtent širdies ritmo sutrikimai, o ne kvėpavimo slopinimas, dažniausiai ir lemia baigtį.

Simptomai prasideda greitai — per kelias minutes ar valandas:

• tirpimas ir dilgčiojimas aplink burną, liežuvyje, vėliau galūnėse;
• pykinimas, vėmimas, viduriavimas, pilvo skausmas;
• raumenų silpnumas;
• kraujospūdžio kritimas;
• pavojingi širdies ritmo sutrikimai, sąmonės sutrikimas.

Įtarus apsinuodijimą reikia nedelsiant skambinti 112. Nelaukite simptomų sustiprėjimo — akonitino atveju būklė gali pablogėti staiga.

Kodėl nėra „saugaus vartojimo“

Istoriškai akonitas naudotas kaip skausmą malšinanti ir karščiavimą mažinanti priemonė, o dar anksčiau — kaip nuodai strėlėms.

Šiuolaikinėje Europos medicinoje jo nėra. Priežastis nėra ideologinė: tiesiog nėra dozės, kuri patikimai veiktų ir patikimai nebūtų toksiška. Toksikologinėje literatūroje tai vadinama labai maža saugumo riba.

Tradicinėje kinų medicinoje naudojama specialiai apdorota šaknis (fuzi), kurios ilgas virimas ir mirkymas hidrolizuoja alkaloidus į mažiau toksiškus junginius. Net ir tuomet apsinuodijimų aprašoma reguliariai — dažniausiai dėl netinkamo apdorojimo, per didelio kiekio ar preparato, pirkto neaiškiu keliu.

Homeopatiniuose preparatuose Aconitum praskiestas tiek, kad veikliosios medžiagos jame praktiškai nebelieka. Tai reiškia, kad apsinuodyti jais neįmanoma, bet ir poveikio tikėtis nėra pagrindo.

Sode

Akonitas gražus ir Lietuvoje paplitęs kaip dekoratyvinis augalas, todėl praktiškiausia dalis yra darbas su juo.

• Mūvėkite pirštines, ypač kasdami ar dalindami kerus — akonitinas prasiskverbia pro odą, o aprašyta apsinuodijimų vien nuo ilgesnio kontakto be pirštinių.
• Nulaupstykite rankas po darbo, net jei mūvėjote pirštines.
• Vaikams paaiškinkite, kad šio augalo liesti nereikia. Šaknis panaši į krieną ar pastarnoką, ir būtent tokie supainiojimai aprašomi sunkiausiuose atvejuose.
• Neauginkite šalia daržo, kur šaknis galima supainioti su valgoma.

Jei augalo dalis pateko į burną — nesvarbu, ar suaugusiajam, ar vaikui — reikia skambinti 112 arba Apsinuodijimų kontrolės ir informacijos biurui, nelaukiant simptomų.

Ką rinktis vietoj to

Akonitui tradiciškai priskirtos indikacijos — skausmas, neuralgija, karščiavimas — turi registruotų, ištirtų sprendimų su žinoma doze ir žinomu šalutiniu poveikiu.

Trišakio nervo neuralgija, dėl kurios akonitas kartais minimas, yra konkreti diagnozė su veiksmingu gydymu, kurį skiria neurologas. Delsimas dėl augalinio preparato čia nieko neduoda.